Prieraišumo stilius – tai ilgalaikis, stabilus asmenybės bruožas, įtakojantis žmogaus elgesį, mintis, emocijas. Esame gimę santykiui, įgimtas yra mūsų noras ir poreikis būti santykyje bei saugiai jaustis.

Britų psichiatro psichoanalitiko John Bolwby suformuluota prieraišumo teorija paaiškina, kaip mūsų artimoji aplinka ir ankstyvieji santykiai skatina arba žlugdo tolimesnį gebėjimą megzti santykius, prisirišti ir saugiau jaustis su kitais. John Bowlby, ilgą laiką dirbęs su paaugliais, atliekančiais bausmę už padarytus nusikaltimus, ir išanalizavęs jų vaikystės patirtis, išsiaiškino, kad praeityje dauguma jų išgyveno ankstyvą emocinį atskyrimą nuo motinos ar kito svarbaus suaugusio žmogaus: vaikai buvo paliekami vieni, jiems trūko dėmesio, jais buvo mažai rūpinamasi.

Kūdikio ir vaiko psichikos sveikatai ypač svarbūs yra šilti, intymūs ir ilgalaikiai santykiai su mama/tėvu ar kitu svarbiu artimu suaugusiuoju (pavyzdžiui, globėju). Šių santykių netekimas ar sudėtingumas nulemia tolesnę vaiko raidą: kaip vaikas, o vėliau suaugęs žmogus, išgyvena, interpretuoja kitų žmonių elgesį ir motyvus, kaip kuria tarpasmeninius santykius. Net pasikeitus vaiko ar paauglio aplinkai ir santykiams, išlikę sunkumai veikia naujai kuriamus santykius su bendraamžiais, partneriais, bendradarbiais, o vėliau ir savo vaikais.

Vaikų prieraišumas formuojasi saugumo poreikio pagrindu. Vaikas siekia suaugusio artumo, kad pavojaus akimirka būtų apsaugotas, o jo poreikiai patenkinti suaugusio asmens. Saugumo siekimas išreiškiamas verkimu, šypsena, mojavimu rankutėmis, o vėliau ir kalba. Prieraišumas pagrįstas numatymu, kad mama ar tėtis (arba kitas artimas žmogus) bus šalia ir prireikus padės nusiraminti. Iškilus pavojui ar grėsmei, mažylis siekia artumo, taigi prieraišumas susijęs su baimės ar nerimo jausmu. Mama ar tėtis tarsi nuima tą įtampą priglausdami, rūpindamiesi, maitindami, t.y. sukurdami saugią emocinę aplinką. Toks sužadinimo ir atsipalaidavimo ciklas kiekvieną dieną kartojasi šimtus kartų. Galiausiai vaikas įgyja tokios patirties: vos tik jis išreikš savo poreikius, mama/tėtis ar kitas svarbus artimas žmogus stengsis jį suprasti, nuraminti ir patenkinti poreikius. Vaikas išmoksta pasitikėti ir žino, kad svarbus suaugusysis yra prieinamas ir patikimas.

Išskiriami keturi prieraišumo tipai, kurie susiformuoja vaikystėje ir turi nemažą įtaką suaugusio žmogaus gyvenime:

• Saugus prieraišumas
• Nesaugus vengiantis prieraišumas
• Nesaugus ambivalentiškas prieraišumas
• Nesaugus dezorganizuotas prieraišumas

Ar kartais pagalvojate, kodėl santykiuose dažnai susiduriame su tais pačiais sunkumais? Galbūt neretai jaučiame nerimą ir baimę, kai kitas žmogus atitolsta? O gal priešingai – norime išlaikyti didesnį atstumą santykyje su kitais žmonėmis? O galbūt apskritai bijome kurti santykius ir įsipareigoti? Kodėl su vienais žmonėmis bendravimas lengvas ir, atrodo, paprastas, o su kitais nežinome, kaip palaikyti sveikus santykius?

Paprastai vaikystėje susiformavusį prieraišumo stilių esame linkę atkartoti visą gyvenimą. Pažindami savo prieraišumo stilių mes galime geriau suprasti savo stiprybes ir pažeidžiamumą bei atrasti, kaip galime padėti sau ir žmonėms, su kuriais bendraujame, kaip galime pagerinti santykius šeimoje ir darbe.

Kiekvieną prieraišumo tipą aptarsiu išsamiau kituose įrašuose.