Ar kada nors pastebėjote, kad du žmonės tą pačią situaciją gali patirti visiškai skirtingai?

Klausydama kitų patirčių, o kartu ir stebėdama save vis iš naujo atrandu, kaip skirtingai mes galime išgyventi tą pačią realybę.
Kviečiu patyrinėti, kas vyksta ir kas gali padėti suprasti, kodėl reaguojame taip, kaip reaguojame.

Į kiekvieną naują patirtį (renginį, susitikimą, santykį….) ateiname su savo istorija – ankstesnių santykių, nusivylimų, lūkesčių, stipriai išgyventų jausmų… Ateiname ir su savo kūrybiškais prisitaikymo būdais, kurie mus tam tikra prasme apsaugo nuo nemalonių būsenų išgyvenimo, teikia saugumo. Pavyzdžiui, daug paprasčiau iš anksto žinoti, kaip teisingai turi būti tam tikroje situacijoje (ir tikėtiis, kad kiti būtent taip ir elgsis, atitiks tą žinojimą) nei išgyventi neaiškumą, nekonkretumą.
Kartais labai greitai nusprendžiame: „manęs nemato“, „nesu svarbus“, „nesu vertas“, „nieko čia gero nebus“. Gali atsirasti ir kitų žmonių, aplinkos bei patirčių nuvertinimas… Šios reakcijos gali kilti iš to, kas vyksta čia ir dabar (iš realios situacijos), tačiau neretai jos yra jau pažįstamas, pasikartojantis atsakas, kuris mus lydi jau daugelį metų, tarsi greitas būdas apsaugoti save nuo nusivylimo, artumo, pažeidžiamumo ar būtinybės pažvelgti į save giliau. Juk, sakykime, jei iš anksto žinosiu, kad nieko gero čia nebus, nepavyks padaryti to, ko labai norėčiau ir kas man svarbu, tai labai ir nenusivilsiu, kai iš tiesų taip ir įvyks.
Taigi kodėl į tą pačią situaciją (santykį, žmogų…) reaguojame labai skirtingai?

Kažkieno balso tonas gali priminti griežtą mokytoją ar kritikuojantį tėvą/mamą.
Santūrus žmogaus veidas gali atrodyti kaip atstūmimas, nors jis (tas žmogus) tiesiog tuo metu yra susimąstęs.
Vėluojantis atsakymas į žinutę gali pažadinti seną patirtį, kad esi nesvarbus.

Kritika gali sugrąžinti į laikus, kai meilę reikėdavo užsitarnauti.

O kartais net labai šiltas dėmesys gali sukelti įtampą, jei artumas anksčiau buvo susijęs su kontrole ar nusivylimu.

Jei pastebite, kad tam tikrose situacijose reaguojate itin emociškai stipriai, verta stabtelėti ir savęs paklausti:

• Kas šioje situacijoje priklauso dabarčiai (kyla iš čia ir dabar vykstančios situacijos), o kas atkeliauja iš mano ankstesnių patirčių?
• Ką manyje ši situacija taip stipriai liečia?
• Ką tuo metu patiriu – emociškai, kūne, kokios mintys kyla?
• Kokiame santykyje praeityje jaučiausi panašiai?
• Ko man dabar labiausiai reikia?

Mūsų psichika nuolat ieško saugumo, išbaigtumo. Kartais tam pasitelkia smalsumą ir atvirumą, domėjimąsi, klausimus, kartais – kontrolę (savęs ir aplinkos), atsitraukimą, nuvertinimą ar apibendrinimus, interpretacijas. 

Galime kitam žmogui priskirti savo baimes ar lūkesčius. Pavyzdžiui, manyti, kad jis mus kritikuoja ar atstumia, nors iš tiesų tai gali būti  mūsų pačių baimė būti nepriimtiems. Arba tikėtis, kad kitas supras mus be žodžių, o jam to nepadarius, nusivilti. Galvoti, kad kiti mus vertina taip pat griežtai, kaip vertiname save.

Taip pat galime priešintis, nuvertindami tai, kas mus iš tiesų palietė. Po susitikimo sakome:  nieko ypatingo, visiškai nepatiko, neverta buvo eiti… nors iš tiesų galbūt kažkas mus palietė, buvo svarbu, tik galimai skaudu ar nepatogu gilintis į tai. Kartais lengviau nuvertinti žmogų, kuris mumyse kažką sužadino, priminė, parodė, ko galbūt nenorime matyti, nei pripažinti, kad jo žodžiai ar artumas buvo reikšmingi.

Galime atsitraukti dar nespėję iš tiesų susitikti. Iš anksto nusprendžiame, kad žmogumi negalima pasitikėti, kad santykiai vis tiek baigsis skaudžiai, kad darbo keitimas ar terapija nieko nepakeis gyvenime. Toks atsargumas kadaise galėjo padėti išgyventi, apsisaugoti, tačiau šiandien jis gali tapti kliūtimi pažvelgti į tai, kas mūsų gyvenime galėtų būti kitaip.

Kartais taip stipriai stengiamės apsisaugoti nuo nusivylimo, kad nebeleidžiame sau patirti nieko naujo…

Atsakymas, kodėl reaguojame taip, kaip reaguojame, gali slypėti ankstesnėse mūsų patirtyse ir gyvenimo istorijoje. Ir ją pažinus atsiranda daugiau laisvės rinktis, kaip norime gyventi (elgtis, reaguoti, daryti sprendimus) šiandien.

O kaip yra jums – ar yra tekę suprasti, kad stipriausiai jus palietė ne pati situacija, o tai, ką ji pažadino jumyse, tai, kas kyla iš ankstesnių patirčių?