Ne kartą konsultacijų metu tenka išgirsti, kad po atostogų žmogus yra pailsėjęs, tačiau tik trumpam. Po kelių savaičių nuovargis sugrįžta. Tuomet natūraliai kyla klausimas, ar nuovargis, pervargimas ar net perdegimas visada yra tik poilsio trūkumas?

Atsakyti nėra taip paprasta. Kviečiu į tai pažvelgti geštaltinės psichoterapijos žvilgsniu.

Perdegimas gali atsirasti ne tik dėl to, kiek daug žmogus dirba, bet ir dėl to, kokiu būdu jis ilgą laiką buvo išmokęs būti santykyje su savimi ir pasauliu.

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) perdegimą apibrėžia kaip sindromą, kylantį dėl lėtinio darbo streso, kurio nepavyko suvaldyti, ir išskiria tris pagrindinius perdegimo požymius (jų yra ir daugiau): stiprų išsekimo jausmą, didėjantį atsitraukimą nuo darbo arba cinizmą bei sumažėjusį profesinio veiksmingumo jausmą.

Tačiau žvelgiant per geštaltinės psichoterapijos prizmę, vien šio paaiškinimo gali nepakakti. Perdegimas dažnai vystosi palaipsniui. Geštaltinėje terapijoje į žmogų žvelgiama kaip į nuolat esantį santykyje – su savimi, kitais žmonėmis ir aplinka. Taip pat daug dėmesio skiriama žmogaus gebėjimui būti sąmoningame kontakte su savo patyrimu: kūno pojūčiais, emocijomis, mintimis ir poreikiais. Būtent sąmoningumas leidžia lanksčiai prisitaikyti prie besikeičiančių gyvenimo situacijų.

Sveikame gyvenimo ritme nuolat vyksta natūralus ciklas: atsiranda poreikis, mes jį pastebime, ieškome būdo jį atliepti, o po to galime pailsėti ir būti pasirengę kitam, naujam patyrimui. Psichologinę mūsų sveikatą palaiko gebėjimas pastebėti savo kūno signalus, emocijas ir poreikius, į juos atsiliepti bei lanksčiai prisitaikyti prie besikeičiančių gyvenimo aplinkybių.

Žvelgiant iš geštaltinės perspektyvos, patiriant perdegimą žmogui darosi vis sunkiau išlikti sąmoningame kontakte su savo patyrimu. Tuomet sudėtingiau pastebėti savo poreikius, ribas ir kūno siunčiamus signalus. Nuovargis gali tapti norma, įtampa – įprasta būsena, o poreikiai likti nepastebėti. Tik tuomet, kai organizmo savireguliacija nebegali kompensuoti nuolatinio krūvio, kūnas ima kalbėti vis garsiau: nemiga, emociniu išsekimu, dirglumu, įvairiais somatiniais simptomais, prasmės jausmo susilpnėjimu.

Kūnas dažnai pirmasis signalizuoja tai, ko dar nesame sąmoningai pastebėję savo patirtyje. Kol protas vis dar ieško argumentų tęsti, kūnas jau gali siųsti aiškius signalus, kad jo ribos pasiektos. Kai žmogus geriau girdi save, aiškesnės tampa ir jo ribos. Tuomet atsiranda daugiau galimybių rinktis, kada sakyti „taip“, kada „ne“, kada pasirūpinti kitu, o kada savimi.

Žmogus gali neprarasti gebėjimo dirbti,  jis gali prarasti gebėjimą būti kontakte su savimi. Jis ir toliau pastebi kitų poreikius, atsimena terminus, atsakomybes, tačiau vis sunkiau išgirsta savo paties nuovargį, nusivylimą, norą sustoti. Ryšys su aplinka išlieka, tačiau ryšys su savimi tampa vis silpnesnis.

Paradoksalu, tačiau nemažai žmonių, patiriančių perdegimą, ilgą laiką laikomi itin atsakingais, motyvuotais ir patikimais darbuotojais. Jie retai atsisako papildomų užduočių, stengiasi viską atlikti nepriekaištingai ir savo vertę neretai sieja su pasiekimais. Iš šalies tai netgi gali atrodyti kaip stiprybė, kuri ilgainiui kainuoja labai daug.

Perdegimas gali būti susijęs su tuo, kaip žmogus įprato prisitaikyti prie įvairių gyvenimo situacijų. Galbūt ilgą laiką jam buvo svarbu būti stipriam, patikimam, rūpintis kitais, nekelti problemų ar viską atlikti nepriekaištingai. Geštalto terapijoje tai vadinama kūrybiškais prisitaikymo būdais. Tai, kas kadaise buvo padedantis būdas prisitaikyti prie gyvenimo aplinkybių, ilgainiui gali tapti automatiniu elgesiu. Tuomet žmogus nebepasirenka,  jis tiesiog kartoja tai, kas anksčiau padėjo išgyventi.

Kartu darosi vis sunkiau atpažinti ribą tarp savo ir kito žmogaus poreikių bei atsakomybės. Žmogus gali nebejausti, kur baigiasi jo atsakomybė ir prasideda kito atsakomybė, kada pagalba kitam tampa savęs apleidimu.

Konsultacijų metu kartais sutinku žmones, kurie sako: „Aš net nepajutau, kad esu pavargusi. Tiesiog vieną dieną nebegalėjau pakilti iš lovos, norėjosi viską mesti.“ Tyrinėjant tokią patirtį dažnai paaiškėja, kad nuovargio signalai buvo jaučiami gerokai anksčiau, tačiau kiekvieną kartą jie buvo nustumiami į šalį mintimis: „dar truputį“, „pirmiausia reikia pabaigti šį darbą“, „dabar ne laikas ilsėtis“.

Čia iškyla svarbus klausimas – kaip žmogus išmoko taip būti pasaulyje?

Neretai po perdegimu slypi ne tik didelis darbo krūvis. Galbūt žmogus užaugo aplinkoje, kurioje reikėjo būti stipriam? Galbūt artimųjų dėmesys ar meilė buvo rodoma tik tada, kai jam sekėsi? Galbūt kažkuriuo gyvenimo momentu jis išmoko, kad kitų poreikiai visada svarbesni už savuosius?

Tuomet gali atsirasti įsitikinimai, kurių kasdienybėje dažnai net nepastebime:

• Mano vertė priklauso nuo to, kiek padarau.
• Negaliu nuvilti kitų.
• Turiu susitvarkyti pats.
• Prašyti pagalbos – silpnumo ženklas.
• Pailsėsiu tada, kai viską baigsiu.
• …

Geštalto terapijoje neskubame ieškoti atsakymo, ką reikia daryti. Pirmiausia bandome suprasti, kas vyksta dabar. Nes tik tai, kas tampa matoma/sąmoninga, gali keistis. Tam nereikia savęs vertinti ar skubėti ką nors savyje taisyti. Kartais pakanka smalsiai pastebėti tai, kas vyksta dabar:

• Kaip mano kūnas praneša apie nuovargį?
• Kada paskutinį kartą iš tikrųjų pastebėjau, kad esu pavargęs (-usi)?
• Ką jaučiu, kai ilsiuosi – ramybę, kaltę ar kitus jausmus?
• Ar man lengva pasakyti „ne“?
• Kieno lūkesčius šiandien stengiuosi atitikti?
• Ar mano vertė priklauso nuo to, kiek padarau?
• Kokius savo poreikius nuolat atidedu?
• Kas manyje labiausiai bijo sustoti?
• Dėl ko aš tęsiu, nors kūnas jau seniai kviečia sustoti?
• Ko iš tiesų noriu?

Geštaltinė terapija remiasi paradoksalių pokyčio teorija, pagal kurią pokytis prasideda ne tada, kai žmogus verčia save būti kitokiu, o tada, kai iš tiesų pamato ir priima, koks yra, kaip gyvena šiandien. Tik priėmęs tai, kas yra dabar, žmogus gali atrasti naujų pasirinkimo galimybių.

Galbūt šią savaitę verta išbandyti nedidelį eksperimentą? Kelis kartus per dieną trumpam sustokite ir paklauskite savęs:

• Ką dabar jaučiu kūne?
• Ko man šiuo metu labiausiai reikia?
• Kas pasikeistų, jei bent trumpam į tai atsiliepčiau?

Perdegimas gali tapti ne tik krizės ženklu, bet ir kvietimu iš naujo patyrinėti, kokiais būdais kuriame santykį su savimi ir pasauliu. Tik tuomet atsiranda daugiau laisvės rinktis – ne vien automatiškai kartoti senus prisitaikymo būdus, bet ieškoti naujų.

Linkiu vis dažniau išgirsti save!