Ankstesniame įraše aptariau saugaus prieraišumo aspektus, o šiame pradedu gilintis į nesaugų prieraišumą ir vieną iš trijų nesaugaus prieraišumo tipų – vengiantį prieraišumą.
Nesaugus vengiantis prieraišumas formuojasi tada, kai tėvai nepriima vaiko emocijų ir poreikių, kai vaiko išreiškiamos emocijos sukelia jiems pyktį. Pavyzdžiui, tėvai pyksta, kai vaikas prašo pagalbos, nori artumo arba nori žaisti. Arba tėvai šiurkščiai elgiasi su vaiku – reikalauja, kad viskas vyktų pagal jų sugalvotą planą. Taip pat kai tėvai stokoja jautraus reagavimo ir yra linkę kontroliuoti vaiką.
Kai tėvai ar kiti artimiausi žmonės nekreipia dėmesio į vaiko emocijas ir poreikius, vaikas išmoksta nepaisyti savo savijautos ir, vengdamas nuliūdinti tėvus, stengiasi užsiimti pats su savimi, atliepti tėvų lūkesčius. Vaikas jaučiasi vienišas, atstumtas, išgyvena atmetimo baimę ir pyktį, kuris neretai pasireiškia kaip agresyvus elgesys su kitais vaikais, žaislų gadinimu.
Galima sakyti, jog nesaugus vengiantis prieraišumas formuojasi tada, kai vaikas yra apleistas – nebūtinai fiziškai, bet emociškai, dažnai paliekamas vienas, stokoja ne tik emocinio palaikymo, bet ir sveiko fizinio kontakto, prisilietimų, apkabinimų.
Jau suaugę nesaugaus vengiančio prieraišumo žmonės dažnai kitų yra vadinami vienišiais, atsiskyrėliais, gyvenančiais savo pasaulyje, darboholikais. Jiems būdingas emocinis atsijungimas, atsitraukimas – kuo labiau kitas žmogus siekia artumo, tuo labiau vengiančio prieraišumo tipo žmogų tai gąsdina. Tokiems žmonėms stresą gali kelti perėjimas iš vienumos į kontaktą su kitais žmonėmis. Tačiau šie žmonės yra labai racionalūs, orientuoti į veiksmą, logiški, dažnai nemažai pasiekia profesinėje srityje.
Taigi, kas dažniausiai būdinga nesaugaus vengiančio prieraišumo tipo žmonėms?
- jie stengiasi nepalaikyti artimų ryšių, yra linkę atsitraukti
- teigia, jog jiems nereikia artumo
- nuvertina santykio svarbą
- neįsileidžia kitų į savo emocinį pasaulį
- sunkiai pasitiki kitais
- paprastai neprašo pagalbos, paguodos
- turi itin griežtas ribas
- darbas jiems saugi terpė, todėl daug pasiekia profesinėje srityje
Toks žmogus apie save pasakytų: artimi santykiai mane trikdo. Esu linkęs užsisklęsti vidiniame pasaulyje, man puikiai sekasi atsitverti nuo kitų. Aš esu nepriklausomas – kiti man nereikalingi. Dažnai atrodau atsiribojęs. Man nejauku kalbėti apie jausmus.
Orientaciniai klausimai vengiančiam prieraišumui atpažinti:
- Ar jums sunku kurti ir palaikyti artimus santykius?
- Ar kito žmogaus artumas sukelia jums norą atsitraukti, išlaikyti atstumą?
- Ar jums sunku prašyti pagalbos?
- Ar jums sunku suprasti, ko norite?
- Ar jums sunku palaikyti akių kontaktą?
- Ar jūs mieliau renkatės laiką leisti vienas/-a?
- Ar esate linkęs teisti kitus žmones, kurie jums neatrodo pakankamai savarankiški?
- Ar jus nervina emocionalūs, dramatiški žmonės?
- Ar jums sunku išreikšti jausmus, pasidalinti savo savijauta su kitais?
- Ar jums profesinė sritis yra svarbesnė nei asmeninis gyvenimas?
Jei atpažįstate, jog šis prieraišumo tipas būdingas jums, kaip galite padėti sau?
- leiskite sau būti pažeidžiamu ir dažniau dalinkitės jausmais
- išgirskite kito žmogaus poreikius
- santykyje orientuokitės į bendrus poreikius, neišskiriant “mano”, “tavo”
- mokykitės prašyti pagalbos, kai jos reikia ir leisti kitam žmogui padėti
- atraskite bendrą veiklą su kitu žmogumi
- būkite sąmoningi sau, kylantiems jausmams, pojūčiams
Kas svarbu santykyje su kitu žmogumi, kuriam būdingas nesaugus vengiantis prieraišumas?
- duoti jam laiko ir erdvės
- nespausti, negėdinti, nekaltinti, jog neatliepia jūsų artumo poreikio, neskiria pakankamai laiko
- nepriimti tylos ir atstumo asmeniškai.
Svarbu prisiminti, jog dažniausiai dar vaikystėje susiformavusį prieraišumo stilių esame linkę atkartoti visą gyvenimą. Pažindami savo prieraišumo tipą mes galime geriau suprasti savo stiprybes ir pažeidžiamumą bei atrasti, kaip galime padėti sau ir pagerinti bendravimą su kitais žmonėmis.