Norint sužinoti, kas yra trauma, nereikia patirti stichinių nelaimių, būti prekybos žmonėmis auka ar išgyventi kitus itin baisius dalykus. Traumas patiriame mes, mūsų draugai, artimieji, kaimynai: fizinės bausmės vaikystėje, gyvenimas su alkoholikais artimaisiais, buvimas smurtinėje aplinkoje ar smurto regėjimas.

Traumos palieka pėdsakus mūsų galvose, emocijose, paveikia mūsų gebėjimą džiaugtis, mėgautis intymumu ir turi itakos netgi mūsų biologijai ir imuninei sistemai.

Trauma paveikia ne tik tuos, kurie ją patiria tiesiogiai – jos poveikį pajunta ir aplinkiniai.

Nors mes visi norime kuo greičiau pamiršti traumas, smegenų daliai, kuri atsakinga už mūsų išlikimą, nelabai sekasi to padaryti. Net praėjus nemažai laiko po traumos, ši smegenų dalis, pajutusi mažiausią pavojaus signalą, gali vėl atgyti ir išskirti milžinišką kiekį streso hormono. Kyla nemalonių emocijų, atsiranda stiprių fizinių pojūčių, lydimų impulsyvių veiksmų.

Traumos sukelia faktinius fiziologinius pokyčius, įskaitant panikos ir baimės sistemos pakartotinį sutikrinimą smegenyse ir sistemos, kuri atskiria aktualią informaciją nuo ne aktualios, pasikeitimus. Traumos sukelia pavojų tai smegenų daliai, kuri žmogui kelia fizinį, kūnišką jausmą, jog jis yra gyvas. Tai paaiškina, kodėl traumų paveikti žmonės tampa ypač budrūs grėsmei ir tokia spontaniška būsena gali tapti neatskiriama jų kasdienio gyvenimo dalis. Tai padeda suprasti, kodėl traumas patyrę žmonės dažnai ‘lipa ant to pačio grėblio’ – tokį elgesį nulemia faktiniai smegenų pakitimai (o ne valios ar noro trūkumas elgtis kitaip).

Remiantis Bessel van Der Kolk knyga „Kūnas mena viską”.