Gyvenimo be netekčių nebūna ir praradimai yra neišvengiami. Kuo artimesnio žmogaus netenkame, tuo skaudžiau pajaučiame, jog viskas turi pradžią ir pabaigą. Kitų užsibaigęs gyvenimo laikas žemėje pakeičia mūsų pačių laiko išgyvenimą – iš pradžių ištęsdamas ir užpildydamas jį nerimu, širdgėla ir liūdesiu, o vėliau nuolat primenindamas mūsų laiko „čia ir dabar“ vertę bei prasmę.

Netektį visuomet verta suprasti ir plačiau – ne tik kaip artimojo mirtį, tačiau kaip ir santykių nutrūkimą, darbo netekimą, gyvenamos vietos keitimą ir kitus reikšmingus pokyčius gyvenime. Anot Bob Deits, knygos apie netektis autoriaus, visi santykiai yra laikini, kiekviena santuoka baigsis mirtimi arba skyrybomis, kiekviena karjera turi pabaigą. Visus šiuos pokyčius lydi praradimo jausmas, stiprūs netekties išgyvenimai.

Net kai viskas ir visi, su kuriais nutrūksta ryšys, lieka gyva, mūsų vidinėje realybėje atsiranda laikina tuštuma. Apsiprasti, susitaikyti su tokiais praradimais reikia laiko, kuomet liūdime ir ilgimės to, kas buvo. Vėliau paprastai atsiranda nauji santykiai, tuštumą užpildo nauji išgyvenimai, bet tai įvyksta ne iš karto ir tai dažniausiai yra skausmingas procesas. Kiekvienoje netektyje glūdi labai daug skausmo, tačiau taip pat slypi ir didelė asmenybinio augimo galimybė – krizinis išgyvenimas per netektį paprastai subrandina, priverčia pasijusti labiau suaugusiais, negu buvome iki tol. Svarbu neneigti praradimo skausmo, neslopinti jo alkoholiu, narkotikais ar vaistais.

Nepilnai išgyventos netektys veikia mūsų dabartį – jos gali virsti ligomis, gyvenimo energijos trūkumu, nesugebėjimu kurti naujus santykius. Neišgyventa netektis yra tarsi neįvykęs prisitaikymas prie permainos, prie pokyčio, neišvengiamai lydinčio kiekvieną netektį.

Kas padeda išgyventi netektį? Svarbu paminėti gedėjimo procesą, kuris yra tarsi nutrūkusio ryšio atspindys, emocinė, dvasinė ir psichologinė kelionė į išgijimą. Po netekties svarbu duoti sau laiko gedėti ir gyti. Gedėjimas išreiškia santykio, kurio niekada neužmiršime, pabaigą, yra apmąstymų, skausmo, didžiulio liūdesio, vilties, persitvarkymo, įsitraukimo, gijimo laikas.

Elisabeth Kubler Ross, šveicarų kilmės amerikiečių psichiatrė, išskiria penkias gedėjimo stadijas, kurios yra tinkamos ne tik netekus artimo žmogaus, tačiau ir išgyvenant ir bet kokią kitą netektį – santykių nutrūkimą, darbo netekimą ir pan. Taigi, klasikiniame gedėjimo ciklo modelyje išskiriami penki (kai kur – šeši) etapai:

1. Šokas ir neigimas. Šiuo etapu gali būti patiriamas šokas, pasimetimas, susikaustymas, sąstingis. Žmogui sunku patikėti netekties faktu. Tai tarsi apsauginė reakcija nuo skausmo ir širdgėlos, gynybinis mechanizmas, padedantis palaipsniui suvokti visą emocijų laviną, užgriūnančią susidūrus su netektimi. Svarbu, jog neigimo etapas neužsitęstų per ilgai, pavyzdžiui, kai žmogus nepaleidžia mirusiojo artimojo visą gyvenimą.
2. Pyktis. Įsisąmoninę mirties faktą žmonės dažnai pajunta didelį pyktį, nukreiptą į bet ką – Dievą, save, kitą žmogų, aplinką. Tada dažniausiai pasigirsta tokių minčių, kaip „už ką man taip?“, „tai neteisinga!“, „kas kaltas?“, „kodėl taip atsitiko?“. Tai padeda atitraukti dėmesį nuo patiriamo skausmo ir nukreipti gedinčiojo energiją kaltininkų paieškai. Šioje stadijoje svarbu neužgniaužti pykčio, pasikalbėti apie šiuos jausmus su artimaisiais ar psichikos sveikatos specialistais, ypač jei kylantis pyktis toks stiprus, kad transformuojasi į agresiją kitų ar savęs atžvilgiu.
3. Derybos. Šis etapas suteikia vilties, kad savo veiksmais pavyks atitolinti, o gal net išvengti realybės ir su ja susijusio skausmo. Gali būti išgyvenamas tada, kai, pavyzdžiui, sunkiai serga artimasis arba ligos patale guli pats žmogus – tuomet deramasi su aukštesnėmis jėgomis, kad jos neatimtų gyvybės. Arba kad, pavyzdžiui, atsirastų dingęs be žinios asmuo.
4. Sielvartas, depresija. Šią stadiją pajuntame suvokę tikrovę ir nebeprisidengdami jokiomis gynybinėmis taktikomis, atitraukiančiomis dėmesį nuo to, kas įvyko. Tai didelio skausmo išgyvenimo periodas, dažnai lydimas visaapimančio beviltiškumo jausmo, nesibaigiančių ašarų ir nesugebėjimo atlikti paprastų kasdienių užduočių. Svarbu atkreipti dėmesį, jog užsitęsus šiai stadijai gali išsivystyti klinikinė depresija, kuri pati savaime gali ir nepraeiti, tad net ir didžiausio liūdesio apimti turėtumėme visiškai neprarasti budrumo ir pripažinti sau, kada reikia kreiptis pagalbos. 
5. Susitaikymas – netekties fakto priėmimas. Artimojo netekties atveju, tai nereiškia mirusiojo pamiršimo ar negrįžtamo liūdesio išėjimo, tačiau susitaikymo etape grįžta ramybė ir emocinis stabilumas, pastebimos tokios mintys, kaip „viskas bus gerai“, imami daryti veiksmai, kurie įprasmina praradimą ir padeda galutinai atsisveikinti. 

Kartais nutinka taip, jog kai kurios gedėjimo stadijos užsitęsia, o kai kurios – peršokamos, neišgyvenamos. Nėra vienos taisyklės, kiek turėtų tęsti gedėjimas, tačiau dažnai minimas 6-12 mėnesių laikotarpis. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kas padeda išgyventi netektis:

• Įsisąmoninkite savo jausmus, neslopinkite jų, nebėkite nuo savo išgyvenimų, leiskite sau pykti;
• Leiskite sau kalbėti apie netektį su tais, kuriais pasitikite ir kurie yra pasiruošę jus išklausyti;
• Jei mirė artimas žmogus, nesakykite išėjo, paliko, o geriau sakykite taip kaip yra – mirė. Tai padės greičiau priimti mirties faktą;
• Bandykite išlaikyti įprastą dienos ir miego ritmą;
• Venkite raminti save alkoholiu ar vaistais;
• Leiskite kitiems jus palaikyti, užjausti, priimkite pagalbą;
• Galite pasirinkti lankyti psichoterapiją ar paramos grupę netektis išgyvenantiems žmonėms.

Gedėjimas niekada nesibaigia – nepaliausite gedėję mylimo artimojo, tačiau išmoksite gyventi su netektimi. Žaizda užgis, po netekties ir kentėjimo vėl atsitiesite, patirsite pilnatvę, tačiau nebebūsite toks, koks buvote anksčiau – greičiausiai net ir nenorėsite toks būti. Gedėjimas perkeičia sugniuždytą, sužeistą sielą, padeda priimti realybę ir iš naujo atrasti prasmę.