Ar yra tekę patirti, jog kažko labai norite, bet nieko dėl to nedarote?

Pavyzdžiui, labai norite išmokti tapyti, bet tai ir lieka tik norai… Norite nubrėžti ribą ir neleisti kolegei elgtis su jumis nepagarbiai, tačiau negalite to padaryti… Norite kažką keisti gyvenime, tačiau nėra energijos… Norite, kad artimieji padėtų namų ruošoje, bet nepasakote jiems to (o paskui dar ir supykstate, jog patys nesusipranta…)… Norite, bet nedarote?

Vienas iš pasikartojančių žmonių elgesio modelių – jausmų, poreikių, minčių neišreiškimas, kai žmogus sulaiko savyje tai, kas kilo ir susiformavo jo viduje ir kas iš tiesų yra nukreipta į išorę verbaline, emocine ar veiksmo išraiška. Užuot nukreipęs energiją į pagrindinį objektą, žmogus gali nukreipti tą kilusią energiją į save. Pavyzdžiui, kai supykusi, jog kolegė mane nepelnytai apkaltino netinkamai atlikus darbus, vietoj to, jog nukreipčiau energiją į situacijos išsiaiškinimą su kolege, aš sulaikau pyktį, neišsakau, bet susierzinu, o vėliau galbūt pajaučiu galvos skausmą ar įtampą kūne – taip nukreipiu kilusią energiją į save. Arba nesėkmingai atlikus užduotį, užuot skyrusi energiją išsiaiškinti, ką kitą kartą galėčiau padaryti geriau, nukreipiu energiją į save ir pradedu save kaltinti, jog esu niekam tikusi ir nieko nemoku.

Geštalto terapijoje jausmų, minčių, poreikių sulaikymas, neišreiškimas yra vadinamas retrofleksija. Tai vienas iš susiformavusių elgesio modelių, kitaip sakant, kūrybiškų žmogaus prisitaikymų specifinėse praeities sąlygose, tačiau jau nebeadaptyvus ir nebepadedantis mums dabartyje. Svarbu paminėti, jog tai nereiškia, kad retrofleksija (sulaikymas, neišreiškimas) turi tik neigiamą pusę – kaip ir kiti elgesio modeliai, taip ir šis tam tikrose situacijose gali būti naudingas. Tačiau šiame tekste kalbu apie tuos atvejus, kai toks elgesys mums labiau trukdo, nei padeda.

Kaip šis elgesys, jausmų, poreikių, minčių sulaikymas, neišreiškimas, susiformuoja? Labiausiai tikėtina, jog jis yra susijęs su tam tikromis praeities situacijomis, patirtimi praeityje, kai mūsų poreikiai, jausmai, norai nebuvo atliepti arba kai išreiškę juos, sulaukdavome negatyvaus atsako. Geriausiai tai iliustruoja pavyzdys, kai vaikas prašo mamos arba tėčio dėmesio (pavyzdžiui, pažaisti su juo ar paskaityti knygutę jam) ir nesulaukęs to pradeda verkti, o mama/tėtis jį bara ir gėdina dėl to („toks didelis, o taip verki“) arba gąsdina („jei verksi, paliksiu tave vieną“). Nebenorėdamas patirti tokią reakciją, kitą kartą, norėdamas žaisti su mama ar tėčiu, vaikas gali nebeišreikšti to noro arba neleisti sau verkti, kai bus nuliūdęs sulaukęs neigiamo atsako. Ir toliau galime gniaužti jausmus ir poreikius, neišreikšti norų jau būdami suaugę, nes dažnai reaguojame į aplinką, žmones, situacijas, remdamiesi savo ankstesne patirtimi. Nenorėdami būti atstumti, sugėdinti, nuvertinti, galime tų norų, poreikių, jausmų tiesiog nebeišreikšti ir taip apsaugoti save nuo sunkaus patyrimo (atmetimo, gėdinimo, nuvertinimo, gąsdinimo). Tačiau dabartyje aplinkybės jau kitos, žmonės šalia mūsų kiti ir mes patys jau kitokie nei kad buvome praeityje, todėl norų, minčių, poreikių neišreiškimas mums dažnai ne tik kad nebepadeda, bet gali trukdyti kurti sveiką santykį, brėžti ribas, gyventi autentiškai. Dažnai jis yra susijęs su baime išgyventi tai, ką patyrėme praeityje, kai mūsų jausmai buvo nepriimti, poreikiai ir norai ignoruojami, taip pat su mums įdiegtomis žinutėmis (pavyzdžiui, „mergaitės turi būti ramios ir mandagios“ – todėl galvoju, jog negaliu reikšti nepasitenkinimo, pykčio, arba „berniukai neverkia“ – todėl turiu būti tvirtas, neverkti).

Ilgalaikis jausmų, poreikių, minčių sulaikymas gali sukelti psichosomatinius negalavimus (galvos skausmą, nemigą, įtampą kūne, virškinimo sutrikimus ir kt.), gali būti susijęs su depresija, taip pat pasireikšti neadekvačiu elgesiu (pavyzdžiui, agresijos protrūkiais). Žmogus, kuris yra linkęs dažnai neišreikšti savo jausmų, neišsakyti poreikių, norų, minčių, gali jausti vidinę įtampą, bijoti patirti nesėkmes, būti sukritikuotas, jam gali būti sunku prašyti pagalbos, jis gali patirti vienišumą, jaustis izoliuotas, bijoti užmegzti kontaktą.

Taigi, kaip padėti sau? Tinkamas atsakymų būtų – eiti į psichoterapiją 🙂 Tačiau ką galite padaryti patys, čia ir dabar?

Verta atsigręžti į save ir patyrinėti šiuos klausimus:

• kokių jausmų, minčių, poreikių dažniausiai neišreiškiu?

• kokiose situacijose ir su kokiais žmonėmis man sunkiausia juos reikšti?

• nuo ko save saugau, neišreikšdamas jų?

• kokią kainą už tai moku, t. y., ką aukoju, ko negaliu daryti, ko atsisakau?

• ko bijau, vengiu – t. y., kas nutiks, jei išreikšiu juos?

• ar mano baimė pagrįsta – kas baisiausia gali nutikti?

• kokiu adekvačiu būdu galėčiau juos išreikšti, nekenkiant sau, aplinkiniams ar aplinkai?

Dažnai slopindami sunkius jausmus, slopiname ir džiaugsmą gyvenimu, pozityvius patyrimus, netenkame energijos. Linkiu būti atidžiais ir jautriais sau bei priimti savo jausmus, poreikius, norus ir įsiklausyti, kokią žinutę jie siunčia.