Šventinis laikotarpis daugumai žmonių – ne tik džiaugsmingas, bet ir ganėtinai jautrus periodas, kai gali suintensyvėti išgyvenimai dėl esamų arba nesamų santykių su mums svarbiais žmonėmis. Ypač tai jautru vienišiems žmonėms, kurie mato šeimose darniai bendraujančius artimuosius, o patys galbūt jaučia tuštumą, liūdesį, nerimą. Vienišas žmogus nebūtinai turi būti vienumoje – vienišumo jausmas mus gali aplankyti net ir įprastoje aplinkoje, esant tarp žmonių.

Kviečiu patyrinėti, kodėl vienišumo jausmas suintensyvėja šventiniu laikotarpiu ir kaip galime padėti sau.

Esame sukurti būti ryšyje, tad vienišumo jausmas dažnai sukelia nesaugumo, streso reakciją, o buvimas poreikius atliepiančiame santykyje kelia saugumo, malonumo, pilnatvės jausmą. Per kitą žmogų mes pažįstame save, santykyje su kitu mes tyrinėjame jausmus, mokomės juos reikšti, gauname atsaką. Gali būti, jog norą išvengti vienišumo atsinešame iš vaikystės patirčių, kai galbūt neišmokome būti vieni, būdavome baudžiami vienatve. Jei mums trūko meilės, artumo, išgyvenome nereikalingumo, paliktumo jausmą, galime šį patyrimą neštis ir per suaugusiojo gyvenimą. Išgyvenamas vienišumo jausmas mums taip pat gali signalizuoti apie emocinio artumo poreikius, kurie esamuose santykiuose nėra atliepiami.

Vienišumas suintensyvėti gali ir dėl to, jog dažnai turime daug šventinių lūkesčių – socialiniuose tinkluose ar kalėdinėse reklamose matome, kaip viskas idiliška: šventinis stalas, mylintys artimieji, papuošti namai, darniai bendraujantys šeimos nariai, įspūdingos dovanos. Kai realybė neatitinka lūkesčio ar kitų suformuoto įsivaizdavimo, kaip turi atrodyti šventės, dažnai sustiprėja vienišumas, nusivylimas, pyktis.

Ar iš tiesų esame vieni per šventes, ar jaučiamės vieniši tarp žmonių, galime panaudoti tai kaip galimybę – tyrinėti, atrasti, pažinti ir keisti.

• Būti atidžiu sau: stebėti, koks jausmas kyla, patyrinėti- apie ką jis, iš kur ateina, leisti sau jausti, ieškoti resursų, kurie padeda išbūti su kylančiu jausmu, išreikšti – išbandyti įsižeminimo praktikas, kvėpavimo pratimus, pagal poreikį raminančią arba kaip tik aktyvią veiklą (pasivaikščiojimas, piešimas, spalvinimas, mankšta, muzikos klausymas ar pan.). Mokytis sąmoningai būti su tuo, kas kyla.
• Patyrinėti šiuos klausimus: kaip aš leidžiu laiką vienumoje, koks impulsas veikti kyla, kur krypsta mano dėmesys, kai esu vienumoje, kokie pojūčiai kyla kūne?
• Svarbu savęs klausti, ko šiuo metu aš labiausiai noriu, kas man svarbu? Pagal galimybes bandyti atliepti savo poreikius.
• Skirti laiko sau – pasirūpinti savo fizine ir emocine būkle: rašyti refleksijos dienoraštį, pasimėgauti įvairiomis procedūromis, užsiimti kūrybine veikla, sudaryti sąrašą veiklų, kurios palaiko, teikia džiaugsmą.
• Kurti sau priimtinas šventines tradicijas – praleisti šventes taip, kaip norisi, o ne taip, kaip reikia ar kaip šventes praleidžia kiti.

Svarbu priimti, jog vienišumas yra natūrali gyvenimo dalis – niekas kitas, kad ir koks artimas bebūtų, negali užpildyti kylančios tuštumos ir atliepti giliausių mūsų poreikių, kol patys neišmoksime priimti savo jausmų, išbūti jiems kylant, suteikti prasmę savo buvimui.

Kviečiu pažvelgti į vienatvę (buvimą vienu) ir vienišumą (jausmą) kaip galimybę atsigręžti į save, tyrinėti, geriau pažinti, įsisąmoninti savo jausmus, poreikius, lūkesčius.